„Lietuvės labiau save prižiūri – puoselėja odą, rūpinasi jos kokybe“

„Nesuprantu ir nepalaikau tų jaunų žmonių, kurie sėdi ir inkščia, kaip jiems blogai. Kažką darykite, keiskite – dejuojant niekas neišsispręs”, – sako estetinės medicinos gydytoja Aurelija Juškienė, kurios svajonė dirbti grožio srityje išsipildė emigravus į Norvegiją. Pokalbio metu Aurelijos telefono ekrane vienas po kito rikiavosi pranešimai apie praleistus skambučius, žinutės.

– Perskambinkite, gal svarbu?

– Šiandien – man laisva diena, be to, toks skambučių srautas įprastas dirbant grožio pasaulyje. Esu savo srities profesionalė: atlieku botulino toksino ir hialurono rūgšties užpildų injekcijas – lyginu raukšleles, dailinu veido ovalą. Kaune darbuojuosi dviejose grožio klinikose, nuolat tobulinuosi stažuotėse, dalyvauju seminaruose, mokymuose, kur susipažįstu su šiuolaikiškomis technologijomis, produktais – manau, kad kiekvienas savo srities specialistas privalo išmanyti visas naujienas. Kartą per mėnesį kelioms dienoms važiuoju į Norvegiją. Su kolege turiu kabinetą, kur dirbu po 15–17 val. per dieną. Tomis dienomis apsilanko 50–70 klienčių. Lietuvoje tiek klienčių pas mane apsilanko per mėnesį. Esu darboholikė – keliuosi ir einu miegoti su mintimis apie darbą, o atostogaudama apie jį negalvoju gal tik pirmas 2–3 dienas. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu.

– Pastaruoju metu grožio industrija klesti, dirbti šioje srityje pelninga ir Lietuvoje. Kaip atsidūrėte Norvegijoje?

– Ar svečioje šalyje lengvai pritapote? Ką veikėte?

– Nors vykau savo noru, visą kelią – beveik parą laiko – verkiau. Važiavau lyg į tremtį. Vyras jau buvo pasiruošęs grįžti atgal į Lietuvą.

Apsigyvenome Drameno miestelyje netoli Oslo, o vėliau persikėlėme į šalia esantį kaimą. Nuostabi gamta, ramybė, aplink geri žmonės – pasijutau lyg gyvenčiau tėviškėje, emociškai atsigavau. Vyras, kaip ir daugelis lietuvių, įsidarbino statybos firmoje, o aš darbo neieškojau – namuose prižiūrėjau pusketvirtų metų dukrą Dominyką ir, siekdama produktyviai išnaudoti laiką, pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus.

Lengviausiai prie naujų sąlygų pritapo Dominyka: vis nenorėdavo eiti iš darželio, sakydavo, kad per anksti atėjau jos pasiimti, greičiau nei aš išmoko norvegų kalbą, susirado draugų.

Nebuvo lengva, bet depresijos, kuria neretai skundžiasi emigrantai, nejaučiau – neturėjau tokios prabangos: privalėjau susiimti, sukaupti jėgas, galvoti, kaip gyventi. Džiaugiuosi, kad mūsų aplinkoje buvo daug gerų žmonių – tiek lietuvių, tiek kitataučių emigrantų, tiek norvegų. Teko girdėti, kad užsienyje lietuvis lietuviui – vilkas. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio: koks tu esi, toks ir tavo pažįstamų ratas, tokia patirtis.

– Ar tikrai buvo būtina išvažiuoti iš Lietuvos?

– Nekalbu apie vyresnio amžiaus žmones – gaudami 700 eurų atlyginimą jie gal ir gali ramiai gyventi, tačiau jaunimui, ypač jaunai šeimai, reikia kurti gyvenimą – pinigų reikia ne tik kasdienėms reikmėms, bet ir mokslui, būstui, augantiems vaikams. Nesuprantu ir nepalaikau tų jaunų žmonių, kurie sėdi ir inkščia, kaip jiems blogai. Kažką darykite, keiskite – dejuojant niekas neišsispręs. Studijų metais norėdama papildomai užsidirbti dirbau įvairius paprastus darbus: gaminau papuošalus, dirbau padavėja, vasaromis važiuodavau į užsienį padirbėti – ieškojau būdų, kaip pagerinti buitį ir būtį. Blogų ir gėdingų darbų nėra – gėda nedaryti nieko!

Emigracija į Norvegiją buvo sprendimas ieškant išeities, galvojant apie ateitį. Tai buvo tramplinas mūsų tikslams ir siekiams. Daug kas sako, kad man pasisekė. Ne, man nepasisekė: išvažiuodama daug kuo rizikavau ir lygiai taip pat kaip visi bijojau, kad gal nepasiseks, todėl dar uoliau dirbau, dar daugiau mokiausi. Mokausi iki šiol.

– Estetinės medicinos srityje dirbate jau aštuonerius metus. Savo karjerą pradėjote Norvegijoje?

– Baigusi kalbos kursus ir pradėjusi galvoti apie darbą, nusprendžiau pabandyti realizuoti savo jaunystės svajonę dirbti grožio srityje, juolab kad mokytis estetinės medicinos buvau pradėjusi dar studijuodama Lietuvoje, praktikavausi draugių, artimųjų rate. Kitaip nei kitose Europos šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, galioja mūsų šalies aukštųjų mokyklų diplomai, nereikia praktikos, laikyti egzaminų, nereikalaujama tobulai mokėti kalbos. Gydytojos licenciją ir teisę atlikti injekcijų procedūras gavau neribotam laikui.

– Kaip sekėsi dirbti, kokios patirties įgijote?

– Iš pradžių pati vykdavau pas klientes, vėliau atidariau savo kabinetą. Jei sakyčiau, kad buvo viskas paprasta, meluočiau. Norvegės – itin pretenzingos klientės, sunku įgyti jų pasitikėjimą, o įtikti praktiškai neįmanoma: svetimšalis gydytojas darbą turi atlikti 200 proc. geriau, kokybiškiau ir tris kartus pigiau nei vietinis. Stengiausi, bet jos vis būdavo kažkuo nepatenkintos: lyg per brangu, lyg kažko trūksta. Kadangi į savo darbą žiūriu labai rimtai, knietėjo išsiaiškinti, ką darau blogai, kad galėčiau pasitaisyti ir nedaryti klaidų. Deja, nė viena jų man nesugebėjo paaiškinti, kas konkrečiai netenkina, bet grįždavo pakartotinės procedūros.

Be norvegių, į mano kabinetą užsukdavo lenkės, lietuvės, rusės, ukrainietes. Su jomis lengvai rasdavau bendrą kalbą, jos džiaugėsi mano darbu, atvesdavo savo draugių, todėl ilgainiui kai kurių norvegių klienčių atsisakiau. Dabar jau galiu sau leisti jas priimti tik rekomendavus nuolatinėms klientėms.

– Jau ketverius metus dirbate Lietuvoje. O kokios klientės yra lietuvės?

– Lietuvės labiau save prižiūri – puoselėja odą, rūpinasi jos kokybe. Joms labai svarbus natūralumas, todėl gana ilgai svarsto – išbando kitus būdus ir, jei jau pasiryžta grožio injekcijoms, prašo, kad pokyčiai būtų švelnūs, nekristų į akis, kad veidas atrodytų kuo natūraliau – kaip gerai pailsėjus. Dažniausia jos koreguoja kaktą, tarp antakių, aplink lūpas susidariusias mimikos raukšleles, kai kurios putlina lūpas.

O norvegės injekcijų nesibaimina – net tos, kurioms gerokai virš septyniasdešimt, lygina raukšleles taip, kad veidas net blizga. Į estetikos gydytoją dėl botulino, hialurono rūgšties injekcijų gali kreiptis asmenys tik nuo 18 metų, o Norvegijoje lūpas putlina – tai pastaruoju metu čia itin madinga – kur kas jaunesnės merginos.

Šiuos skirtumus lemia ne tik kita grožio samprata, bet ir odos ypatumai: lietuvaičių oda plona, raukšlelės smulkesnės, ne itin gilios, o norvegių – standi, stora, tad raukšlės formuojasi gilios ir ryškios.

– Ar grožio injekcijos suteikia ilgalaikį efektą?

– Norint džiaugtis gražia ir sveika veido oda, reikia ir gyventi sveikai: sportuoti, gerti daug vandens, nerūkyti, saikingai vartoti alkoholį, kokybiškai ilsėtis ir kasdien teisingai prižiūrėti odą.

Dabar daugelis moterų žavisi natūralia kosmetika: pačios gaminasi kremus, kaukes iš įvairių natūralių produktų – iš to, kas yra šaldytuve, darže ir pan. Patariu kiaušinius, grietinę geriau dėti į skrandį, o ne ant veido. Šiuo klausimu galioja sumuštinio principas: ką uždėsi, tas ir liks ant odos. Produktuose esantys vitaminai, mikroelementai ir kitos veikliosios medžiagos yra tokios sudėties, kad negali prasiskverbti į odos vidų – efektyviai ją puoselėja tik profesionali ir konkrečiai pagal veido odos tipą parinkta kosmetika.

Kita vertus, kad nesusidarytų raukšlės ir veido ovalas būtų gražus, nuolat reikia palaikyti veido raumenų tonusą, t.y. juos mankštinti, masažuoti, idealu kasdien arba bent jau vieną du kartus per savaitę. Deja, kantrybė ir laikas – didžiausias šių dienų deficitas.

Injekcijos visas problemas išsprendžia ilgam. Veiksmingumo laikas priklauso nuo pačios problemos, žmogaus genetikos, vidutiniškai – 12–36 mėnesiams. Botulino toksino injekcijos gali būti atliekamos kas keturis mėnesius, hialurono rūgšties – kas šešis. Pastarosios injekcijos labai populiarios, mat, priklausomai nuo naudojamų užpildų, gali būti skirtos odai drėkinti, stangrinti, lyginti, lūpoms pastorinti, veido ovalui formuoti, tirpdyti riebalams – tiek nukritusiems skruostams, tiek dvigubam pagurkliui. Beje, šaltasis metų sezonas – idealus laikas šioms procedūroms.

– Ką patartumėte moterims, nusprendusioms dailinti veidą minėtu būdu?

– Kai tik baigiau mokslus, negalėjau ramiai eiti gatve ar žiūrėti televiziją – vis matydavau, ką žmogui reikia palyginti, ką patempti, kur pataisyti. Ilgainiui supratau, kad į kiekvieną žmogų kaip į savo klientą negaliu žiūrėti. Tad pirmas patarimas būtų ieškoti gydytojo, kurio požiūris sutaptų su jūsų poreikiais. Atliekančių injekcijas aukštos kvalifikacijos gydytojų Lietuvoje nėra labai daug. Panaršykite internete, paklausinėkite draugių, pažįstamų, atsirinkite turinčius geriausias rekomendacijas, dirbančius rimtose klinikose ir užsiregistruokite į konsultaciją. Jos metu ne tik išsakykite savo rūpesčius, bet ir išklausykite jo nuomonę, išsiaiškinkite visus rūpimus aspektus, taip pat ir kokią produkciją naudoja injekcijoms – pasaulyje yra tik kelios sertifikuotos kompanijos, kurios nesėkmės atveju kartu su gydytoju dalijasi atsakomybe.

Svarbu, kad paciento ir gydytojo požiūriai sutaptų – gydytojas profesionalas niekada nedarys to, kas žmogui netinka ir nereikalinga, net ir įvertinant aukštas šių paslaugų kainas. Beje, Lietuvoje jos tokios, kaip ir kitose Europos šalyse. Turinčios sąlygas gali už procedūras sumokėti iš karto, jei biudžetas ribotas, gydytojas patars, ką reikia atlikti tuojau pat, ką – vėliau ir ką galima atidėti pusmečiui, t.y. sudarys procedūrų planą, pagal kurį atskirai mokėsite už kiekvieną paslaugą.

Savo pacientams kartoju: jei po injekcijų aplinkiniai pastebi, kad jūsų veidas pasikeitė – laikas keisti specialistą. Kiekvienas žmogus savaip gražus, todėl gydytojo darbas – tik sušvelninti senėjimo procesą, pakoreguoti smulkius defektus.

– Norvegijoje vyras sukūrė verslą, jums sekėsi, vis dėlto grįžote į Lietuvą. Kaip apsisprendėte?

– Ryšių su Norvegija nenutraukėme: ten – mūsų antri namai, turime daug draugų, abu įkūrėme savo verslus ir apsilankome kiekvieną mėnesį. Net jei ir nebūtų verslo, į šią šalį grįžtume dažnai: pagyvenęs Norvegijoje jos negali mylėti – grynas oras, kalnų ir fjordų didybė, geri, paprasti žmonės. O apsispręsti grįžti privertė dukra – ji turėjo pradėti lankyti mokyklą. Pagalvojome, kad jei liksime Norvegijoje ir grįšime namo vėliau, Dominykai bus sunku pritapti Lietuvos mokykloje. Be to, mums buvo svarbu, kad baigusi mokslus ji turėtų pasirinkimo laisvę ir pati nuspręstų, kaip gyventi, kur studijuoti, ką veikti.

– Laisvė jums – viena svarbiausių vertybių?

– Mane taip auklėjo tėvai ir aš jiems už tai dėkinga: nors buvo griežti, jie visada įsiklausydavo į mano nuomonę, leido pačiai rinktis, nevaržė draudimais dėl mažmožių. Jaunystėje tėtis leido man dėvėti jo džinsus, vaikščioti susišukavus taip, kaip man atrodė gražu. Ir aš dar šešiametei Dominykai leidau plaukus nusidažyti žaliai, norės dredų – tegu velia. Tokiu būdu žmogus ieško savęs. Dabar ji antrokė, ji savo noru lankė dailųjį čiuožimą, šachmatus, fortepijono pamokas ir kaniterapiją. Tai skaitymas šuniukams – sako, kad šis užsiėmimas ne tik moko mylėti gyvūnus, bet ir skatina pamėgti skaitymą, gerina vaiko koncentraciją.

Taip, laisvė, mano supratimu, – svarbiausia. Laisvė realizuoti save, būti kuo nori, daryti tai, ką nori, elgtis, atrodyti, kaip nori. Džiaugiuosi, kad gyvename tokiu laiku, kai nereikia save varžyti, apriboti, kad turime begales galimybių rinktis tai, kas patinka.

Ką svarbu žinoti apie veido priežiūrą

Pataria estetinės medicinos gyd. A.Juškienė

• Ryte ir vakare veido odą kruopščiai nuprauskite ar nuvalykite. Prauskite tik specialiomis putomis ar prausikliu.

• Odai valyti naudokite micelinį vandenį. Būtinai jį nuplaukite paprastu vandeniu – ant odos palikta priemonė gali išprovokuoti bėrimus.

• Vėliau odą tonizuokite toniku ir patepkite serumu. Jį rinkitės pagal odos tipą ir poreikius: balinantį, drėkinantį, su vitaminu C ar hialurono rūgštimi ir pan. Ši priemonė kur kas didesnės koncentracijos nei kremas, tad giliau įsiskverbia į odą.

• Tiek serumą, tiek kremą rinkitės labai atsakingai – patarėjas turėtų būti ne draugė ar reklama, o gydytojas kosmetologas.

• Koreguojančius veido atspalvį CC ar BB , drėkinamąjį kremus tepkite ryte, o kremą nuo raukšlių ar maitinamąjį – vakare, o vasarą – maitinamąjį ryte, drėkinamąjį – vakare.

• Nepamirškite kartą per savaitę odą nušveisti šveitikliu – pašalinsite apmirusias ląsteles, išvalysite poras, tad naudojamos priemonės įsiskverbs į gilesnius jos sluoksnius.

• Po šveitimo odą palepinkite kauke.

• Pagrindinė klaida – reta lietuvė naudoja kremą nuo saulės, o jis ant kosmetikos stalelio turėtų būti net ir žiemą: dėl šalčio oda tampa labai jautri kenksmingiems saulės spinduliams – atsiranda pigmentinių dėmių, kurias nėra lengva panaikinti.

• Turinčiosios jautresnę, su paviršiuje esančiais kapiliarais odą turėtų pasirūpinti apsauginiu kremu nuo šalčio. Jame neturėtų būti vandens.

Kauno diena. Eglė Leonovienė